Istorija (1944-1953)
1944 m. Sovietų Sąjungai antrą kartą okupavus Lietuvą, dešimtys tūkstančių Lietuvos patriotų stojo į kovą su okupantais. 1944–1945 m. miškuose susitelkė apie 30 tūkst. ginkluotų vyrų. Vieni jų į partizanų gretas įstojo vengdami tarnybos okupantų kariuomenėje, kiti – galimų represijų ar tremties. Tačiau dauguma ginkluotos kovos kelią pasirinko sąmoningai, pasiryžę kovoti tol, kol bus atkurta nepriklausoma Lietuvos valstybė.
Jau 1944 m. rudenį susikūrę nedideli partizanų būriai ėmė jungtis į stambesnius junginius, vėliau – į apygardas. Apygardą sudarė 2–5 rinktinės, šios skirstėsi į kuopas (tėvūnijas), būrius, skyrius. 2–3 apygardos sudarė sritį. Savo veiklą partizanų junginiai reglamentavo atitinkamais statutais ir taisyklėmis, stojantieji į partizanų gretas duodavo priesaiką. Partizanai vilkėjo karines uniformas su skiriamaisiais ir pasižymėjimo ženklais.
1949 m., nors pasipriešinimas jau silpo, partizanai tęsė aktyvią kovą, ir pogrindžiui pavyko suvienyti Lietuvos patriotines jėgas į vieną organizaciją, sudaryti bendrą karinio ir politinio pasipriešinimo vadovybę. 1949 m. vasario mėn. vykusiame visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavime buvo įkurtas Lietuvos laisvės kovos sąjūdis (LLKS), priimti kariniai ir politiniai dokumentai. LLKS Tarybos 1949 m. vasario 16 d. priimta politinė deklaracija skelbė, kad aukščiausioji teisėta valdžia Lietuvoje yra partizanų vadovybė, o jų kovos tikslas – atkurti nepriklausomą demokratinę Lietuvos Respubliką. LLKS Tarybos prezidiumo pirmininku buvo išrinktas Lietuvos kariuomenės kpt. Jonas Žemaitis-Vytautas.
Dešimt metų vykęs pasipriešinimas, dar vadinamas Lietuvos karu, rezistencija, partizaniniu karu, yra išskirtinis Lietuvos istorijoje pagal įvairius aspektus: trukmę – (beveik 10 metų), visuotinumą (per visą laikotarpį aktyvių ginkluotojo pasipriešinimo dalyvių buvo ne mažiau kaip 50 tūkst. žmonių, o visame pasipriešinimo judėjime kaip pogrindžio organizacijų nariai, rėmėjai dalyvavo apie 100 tūkst. Lietuvos gyventojų) ir lietuvių partizanams nepalankų jėgų santykį. Šiame kare žuvo per 20 tūkst. partizanų.
Pagrindinės programos tyrimo kryptys – karo priežastys, atskirų regionų partizanų veikla ir struktūra, partizanų dokumentai ir spauda, vyriausiosios vadovybės kūrimas ir veikla bei karinės represinės okupantų struktūros Lietuvoje ir jų veikla slopinant ginkluotąjį pasipriešinimą. Informacija pateikta iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro svetainės.
Daugiau informacijos galite rasti adresu www.genocid.lt.
