Partizanų kovų apygardos

Dainavos apygarda

Įkurta 1945 m. lapkričio mėn. (iki 1946 05 16 vadinosi „A“ apygarda).Veikė Alytaus, iš dalies Lazdijų apskrityse. Pradžioje apygardą sudarė 3, 1946 m. – 2, nuo 1947 m. birželio mėn. – vėl 3 (Dzūkų, kazimieraičio ir Šarūno) rinktinės. Pirmasis apygardos vadas ir jos įkūrėjas plk. ltn. Juozas Vitkus-Kazimieraitispradėjo centralizuoti Lietuvos partizanų junginius, 1946 m. balandžio mėn. įkūrė bendrą dainavos ir Tauro apygardų Pietų Lietuvos partizanų štabą, paskelbė pirmąją politinę partizanų vadų deklaraciją. Apygardos partizanai Jurgis Krikščiūnas-Rimvydas ir Kazimieras Pyplys-Mažytis per „geležinę uždangą“ perdavė Vakarų pasauliui informaciją apie partizanų kovas. Apygarda leido laikraščius „Aukuras“, „Laisvės varpas“. Žymesni mūšiai: 1945 05 17 Alytaus aps. Simno vlsč. Kalniškės miške (žuvo 44 partizanai), 1945 06 14 Daugų vlsč. Varčios miške (I Varčios mūšis, II Varčios mūšis) (žuvo ir suimta 40 partizanų). Apygardai vadovavo Juozas Vitkus-Kazimieraitis (1945 11–1946 05), Dominykas Jėčys-Ąžuolis (1946 05–1947 08), Adolfas Ramanauskas-Vanagas (1947 08–1948 09), Benediktas Labėnas-Kariūnas (1948 09–1949 03), Lionginas Baliukevičius-Dzūkas (1949 05–1950 06), Juozas Gegužis-Diemedis (1950 06–1951 09), Vincas Daunoras-Ungurys(1951 09–1952 05). Žuvus pareigūnams ir dėl MGB provokatorių veiklos apygarda praktiškai nustojo egzistuoti 1952 m. rugpjūčio mėn. buvęs apygardos vadas, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Gynybos pajėgų vadas A. Ramanauskas buvo suimtas 1956 m., sušaudytas 1957 11 29.

Didžiosios Kovos apygarda

Veikė nuo 1944 m. vasaros, oficialiai įkurta 1945 m. balandžio mėn. Jono Misiūno-Žalio Velnio iniciatyva. Veikė Vilniaus, Kauno, Ukmergės apskrityse. Apygardą sudarė A ir B rinktinės. 1944–1945 m. apygardos partizanai surengė daug kovinių operacijų, sunaikino mažesnių miestelių sovietines įgulas ir administracines įstaigas. Žymesnės kautynės: 1945 m. vasario mėn. Švenčionių aps. Pabradės valsčiuje, 1945 03 20 Ukmergės aps. Veprių valsčiuje (žuvo 36 partizanai) ir kt. 1946 m. MGB infiltravus į apygardos vadovybę provokatorių, A rinktinė buvo beveik visai sunaikinta, B rinktinė veikė savarankiškai, 1948 m. gegužės mėn. rinktinei buvo suteiktos apygardos teisės. Apygardai vadovavo J. Misiūnas-Žalias Velnias (1944 09–1945 01 ir 1945 04–1946 07), Mykolas Kareckas-Serbentas (1945 01–1945 04), Alfonsas Morkūnas-Plienas (1948 08–1949 12 30). Leido laikraštį „Tėvynei šaukiant“. 1950 11 25 srities vado įsakymu Didžiosios Kovos apygarda panaikinta.

Vyčio apygarda

Įkurta 1944 m. pabaigoje (Vyčio vardu pavadinta 1945 m. vasarą). Veikė Panevėžio, Ukmergės, iš dalies Kėdainių apskrityse. Apygardą sudarė Briedžio ir Krištaponio rinktinės, 1951 m. sujungtos į vieną – Gedimino rinktinę. Leido laikraštį „Lietuva brangi“. Žymesnės kautynės: 1945 02 09 Panevėžio aps. Troškūnų valsčiuje (žuvo 68 partizanai), 1945 03 27 Panevėžio aps. Pušaloto vlsč. Ažagų miške (žuvo 75 partizanai). Apygardai vadovavo kpt. Juozas Krištaponis (1944 12–1945 01 12), ltn. Danielius Vaitelis-Briedis (1945 02–1948 05), Alfonsas Smetona-Žygaudas (1948 05–1950 07), Mykolas Šemežys-Putinas (1950 07–1951 04), Bronius Karbočius-Algimantas (1951 09–1953 01). 1953 01 26 žuvus B. Karbočiui, apygardos štabas nebuvo atkurtas. Paskutiniai partizanai žuvo 1956 m.

Algimanto apygarda

Įkurta 1947 05 01 Rytų Lietuvos srities partizanų vadų sprendimu iš Panevėžio ir Rokiškio apskrityse veikusių partizanų junginių, kurie priklausė Vytauto apygardai. Algimanto apygardą sudarė 3 rinktinės: Šarūno, Kunigaikščio Margio ir Žalioji. Apygardos teritorijoje, Šimonių girioje, bazavosi srities vadovybė, būdavo rengiami srities vadų sąskrydžiai. Apygarda leido laikraštį „Partizanų kova“. Algimanto apygardai vadovavo Antanas Slučka-Šarūnas (1947 05–1948 10) ir Antanas Starkus-Montė (1948 10–1949 11 01). 1949 m. rudenį buvo sunaikinti apygardos ir Šarūno rinktinės štabai. 1950 11 25 srities vado įsakymu Algimanto apygarda buvo panaikinta. Likę Šarūno ir Kunigaikščio Margio rinktinių kovotojai sujungti į vieną – tumo Vaižganto rinktinę ir įtraukti į Vytauto, o Žaliosios rinktinės kovotojai – į Vyčio apygardas.

Vytauto apygarda

Įkurta 1945 m. rugpjūčio mėn. Veikė Švenčionių, Utenos, Rokiškio apskrityse. Apygardai priklausė 3 rinktinės: Tigro, Lokio ir Liūto (iki 1946 m. vadinosi Šarūno vardu). Žymesnės kautynės: „Šilo“ mūšis Antazavės miške 1944 12 26, kautynės Labanoro girioje netoli Kiauneliškio geležinkelio stoties 1945 03 10–12 (žuvo apie 80 partizanų). Leido laikraštį „Aukštaičių kova“. Vytauto apygardai vadovavo Jonas Kimštas-Dobilas (1945 08–1946 10–1947 06), Vladas Mikulėnas-Lubinas (1945 09–1945 12), Bronislovas Zinkevičius-Artojas (1945 12–1946 10 11), Vincas Kaulinis-Miškinis (1947 06–1949 03), Bronius Kalytis-Siaubas (1949 03–1951 12). Apygarda sunaikinta suėmus ir MGB užverbavus jos vadą B. Kalytį. Paskutinis apygardos partizanas Antanas Kraujelis-Siaubūnas žuvo 1965 m., o Stasys Guiga išsislapstė ir mirė 1986 m.

Tauro apygarda

Įkurta 1945 08 15 Marijampolės aps., Skardupiuose, kun. Antano Yliaus iniciatyva. Veikė Marijampolės, Šakių, Vilkaviškio ir Kauno apskrityse. Iki 1949 m. Tauro apygardoje buvo 5 rinktinės, vėliau liko 3: Vytauto, Geležinio Vilko ir Žalgirio. Apygarda leido laikraštį „Laisvės žvalgas“, viena pirmųjų įvedė kariškas uniformas, sukūrė daugelį partizanų statutų, 1947 m. Kazlų Rūdos miškuose organizavo partizanų mokymo kursus. Apygardai vadovavo Leonas Taunys-Kovas (1945 08–1945 10), Zigmas Drunga-Mykolas, Jonas (1945 10–1946 06), Antanas Baltūsis-Žvejas (1946 07–1948 02), Jonas Aleščikas-Rimantas (1948 04–1948 08), Aleksandras Grybinas-Faustas (1948 08–1949 09), Viktoras Vitkauskas-Saidokas (1949 10–1951 02), Juozas Jankauskas-Demonas (1951 04–1952 06). Tauro apygarda pasižymėjo partizanų junginių centralizavimo darbe. 1947 01 15 A. Baltūsis-Žvejas sukvietė partizanų vadų pasitarimą ir nutarė atkurti Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio (BDPS) prezidiumą, užmezgė ryšius su visomis partizanų apygardomis bei išeivijos organizacijomis. 1947 m. pasiuntė į užsienį Juozą Lukšą. Paskutinis apygardos partizanas Justinas Balčius-Plutonas žuvo 1957 m.

Žemaičių apygarda

Apygarda įkurta 1945 m. kovo mėn. (iki 1946 m. gegužės mėn. vadinosi Žemaičių legionu) iš Telšių, Kretingos, Mažeikių, iš dalies Tauragės apskrityje veikusių partizanų būrių. Apygardą sudarė 3 rinktinės: Kardo, Alkos ir Šatrijos. Leido laikraščius „Laisvės balsas“, „Kovojantis lietuvis“, „Malda girioje“. Žymesni žygiai: 1945 05 25 pultas Endriejavo miestelis (1950 m. pultas dar kartą). 1948 06 08 per tris valandas buvo išvaduoti Veiviržėnai, iškelta trispalvė, sunaikintos okupacinės valdžios įstaigos. Apygardai vadovavo Adolfas Kubilius (1945 03–1945 09), Jonas Semaška-Liepa (1945 09–1946 04), Fortunatas Ašoklis-Pelėda (1946 05–1946 09), Kazys Antanavičius (1946 09–1947 04 09), Kazys Juozaitis-Meteoras ir Juozas Ivanauskas-Vygantas (1947 04–1947 10), Vladas Montvydas-Žemaitis (1948 03–1953 08 23). Apygardos štabas sunaikintas 1953 08 29, štabo narė, redagavusi spaudą Irena Petkutė apsupta nusišovė. Paskutinis apygardos partizanas Pranas Končius-Adomas žuvo 1965 07 15.

Kęstučio apygarda

Įkurta 1946 09 12 (iki 1948 m. balandžio mėn. vadinosi Jungtine Kęstučio apygarda) iš Tauragės, Raseinių, Jurbarko, Šiaulių, Joniškio, iš dalies Kėdainių ir Kauno apskrityse veikusių partizanų junginių. Pradžioje į apygardą įėjo net 6 rinktinės, 1948 m. balandžio mėn. įkūrus Prisikėlimo apygardą, liko 3: Butegeidžio (anksčiau vadinosi Lydžio, Aukuro), Birutės (anksčiau vadinosi Žebenkšties, Šerno, Savanorio, Knygnešio) ir Vaidoto (anksčiau – Žalčio, Naro). Leido laikraštį „Laisvės varpas“. Žymesnės kautynės: Virtukų mūšis1945 07 22 Raseinių aps. Liolių valsčiuje (žuvo 15 partizanų). Apygardai vadovavo Juozas Kasperavičius-Visvydas (1946 09 12–1947 04 12), Jonas Žemaitis-Tylius (1947 05 25–1948 07), Henrikas Danilevičius-Vidmantas (1948 07–1949 04), Aleksas Miliulis-Neptūnas (1949 04–1949 06), Antanas Bakšys-Klajūnas(1949 06–1951 08), Krizostomas Labanauskas-Justas (1951 08–1952 05), Povilas Morkūnas-Rimantas (1952 05–1953 06). Paskutiniai Kęstučio apygardos partizanai žuvo 1959 m.

Prisikėlimo apygarda

Įkurta 1948 04 01 padalijus Jungtinę Kęstučio apygardą į dvi apygardas. Į Prisikėlimo apygardą įėjo centrinėje Lietuvos dalyje (Šiaulių, Joniškio, iš dalies Kėdainių, Panevėžio ir Raseinių apskrityse) veikę partizanų junginiai. Apygardą sudarė  3 rinktinės: Kunigaikščio Žvelgaičio (anksčiau vadinosi Voverės), Maironio (anksčiau – Povilo Lukšio) ir Lietuvos žalioji (į ją įtraukta Atžalyno rinktinė). Apygarda leido laikraštį „Prisikėlimo ugnis“, jos teritorijoje (Radviliškio raj. Mėnaičių k.) 1949 02 10–20 įvyko visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas, buvo įkurtas Lietuvos laisvės kovos sąjūdis (LLKS), sudaryta vyriausioji partizanų vadovybė, paskelbta politinė 1949 m. Vasario 16-osios deklaracija. Prisikėlimo apygardoje bazavosi LLKS Visuomeninė dalis, buvo leidžiami vyriausiosios vadovybės spaudos leidiniai, palaikomi ryšiai su visomis partizanų sritimis. Trūkstant štabų pareigūnų 1952 05 20 Vakarų srities įsakymu Prisikėlimo apygarda buvo panaikinta, likę gyvi kovotojai įtraukti į Kęstučio apygardą. Kaip organizacinis vienetas ilgiausiai išsilaikė Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės Juozapavičiaus tėvūnijos partizanai, iki 1957 m. leidę laikraštį „Partizanų šūvių aidas“. Paskutinis apygardos partizanas Pranciškus Prūsaitis buvo suimtas ir sušaudytas 1963 m. Apygardai vadovavo Petras Bartkus-Žadgaila (1948 04–1948 08), Leonardas Grigonis-Užpalis (1948 08–1949 08), Povilas Morkūnas-Rimantas (1949 08–1951 08) ir paskutinis apygardos vadas Juozas Paliūnas-Rytas (1951 08–1952 05 20).